Spauda.org Suskaitmeninti lietuvių diasporos laikraščiai
VARPAS literatūros, politikos ir mokslo mėnesinis laikrasztis.
Metas 1; Sausis 1889 m.; Num. 1
Naujas laikrasztis
Tose szalyse, kur žodis liuosas, kur aiszkinimas ir platinimas tautiszku idėjų neranda trukinimo; kur beveik kiekviena dalis dvasiszku turtu žmonijos turi savo organą, per kuri platinasi ir didinasi; kur laikraszczei skaitomi yra szimtais, — pasirodymas naujo laikraszczio neturi tokio svarbumo, kaip pas mus. Szendieniszkame musu padėjime pasirodymas naujo laikraszczio turi būti priskirtu prie svarbesniu ir rūstesnių dalyku, nės reikia pergalėti daugybę visokiu nelaimiu, reikia atsakyti ant daugumo klausymu, reikia pasiekti mierį, einant ne keleis nutrintais, bet keleis, kuriuos dar reikia iszvesti. Bet koks musu padėjimas, kokie medegiszki turtai, kokios spėkos? . . . Atsakymas trumpas: musu padėjimas yra toli biauresnis už padėjimą žydu ir totorių, nės tiems neužginta laikyti savo kalbą, iszduoti laikraszczius, turėti mokslavietes.
Medegiszkus turtus galėtume rasti, kad tarp musu butu daugiaus žmonių, troksztancziu tarnauti abelnai, tėvynei, be paturėjimo ant to, ar darbininkai ant szlovės ir pakėlimo tėvynės priguli prie vieno ar kito skyrio, pagal savo dvasiszkas, doriszkas, protiszkas ir svietiszkas pažiuras. Ne gražus tai ir peiktinas daigtas, kad dar daugel Lietuviu ar su visuomi nenori suprasti Lietuvos reikalu, ar supranta keblei; turėdami-gi keblų supratimą, mislyja, kad atneszti gerą tėvynei galima tik sutinkant su juju pažiūromis. Tankei matai žmogų, kurs turėdams geriausius norus, isz kalno stato savo iszlygas, nuo kuriu atstoti niekados nenori, ir su visuomi neklauso, jeigu ką nors jam užmėtinėji. Numazgoję rankas nuo visko, nesirūpina nei pirsztu pakrutinti dėl pagerinimo tautiszku dalyku. Žinoma, — quot capita, tot sensus — bet ką čia mislyti, apie pervėdimą ar to, ar kitu asabiszku idėjų, kada-gi abelnai lietūviszka tautiszka idėja tik pradygo ir iki pįl nam užaugimui reikia dar gerai lukterėti. Nepritruktu mums ir inteligentiszku spėkų, kad Lietuvei — inteligentai butu mažiaus apsileidę ir atszalę ant visko, kas priguli prie tautiszku dalyku. Ne perdėsiu sakydams, kad nėra dėl Lietuviu — inteligentu sunkesnio daigto, kaip elgtiesi pagal reikalą Lietuvystės, lengvesnio-gi, kaip iszsižadėti darbuose savo prigimimo ir dvasios. Jau ne klausiu dėl ko taip yra . . .
Dabar pažiūrėkime, kokius reikalavimus stato skaitytojai lietuviszko laikraszczio? Daugumas norėtu, idant lietuviszkas laikrasztis butu visotiniszku, t. y., idant jame rastu atsakymą ant visokiu klausymu ir visokiose dalyse žmonijos mokslo. Suprantame tokius norus, nės žinoma, kad kiekvienas tikras Lietuvis mėgtu turėti prigimtoje kalboje visokius straipsnius.
Rupinsimės, idant musu laikrasztis atsakytu norams skaitytoju; prižadėti vienok, kad laikrasztyje dabar jau bus placzei iszpildytas visos jo dalys, negalime isz priežasties stokos medegiszku turtu. Laikrasztyje duosime vietą visiems balsams Lietuviu, tikru tėvynės mylėtoju. Talpinsime straipsnius tik tokius, kuriū\uos matysime naudingais abelnai reikalams Lietuvystės, atmesdami visus dalykus, pavestus užmanymui ar sziokio, ar tokio Lietuviu skyrio, nės mieris musu — tarnauti Lietuvai, ne-gi skirtingoms Lietuviu partijoms.
Peržiūrėdami prisiystus į rėdystę straipsnius. talpinsime tuos, kurie taps iszrinkti didumu balsu sąnariu rėdystės.
Pradėjome iszduoti laikraszti prie mažu spėkų, prie menku turtu, bet turėdami didę vilti, kad skaitlius musu sądarbininku greit pasididins, kad musu darbas ne liks tuszcziu, bet ras atsiszaukimą tarp visu Lietuviu, troksztancziu Lietuveis būti ir tėvynei savo tarnauti.
Pradžioje užminėkime; kokius trukinimus randa iszleidimas lietuviszko laikraszczio; czia-gi pasakysime, kad trukinimu nesibaidome, darbo nesigailėsime ir nors palengva, bet mieri sieksime.
Nors jau gana buvo pražūdyta darbuose Lietuvių ir spėkų ir medegos, bet dvasė tautiszka dar ne pražuvo, vietoje-gi szalin nusikreipusiu darbininku stoja nauji, su naujomis spėkomis, su nauja vilczia. Meskime grūdą po grūdui ant tautiszkos dirvos, o nors ne greit ir palengva, iszaugs gražus, sveiki javai, nės dirva yra iszsigulėjusi ir senei jau sėklos laukia. Iszmokinti Lietuvius lietuviszkai mislyti, sujudinti ir sutraukti juos i darbą, papratinti kaip pridera Lietuviams elgtiesi, iszaiszkinti kelius, kureis eidami garsei galėtu pasakyti: »Lietuveis esame!« pakelti dvasiszką ir medegiszką Lietuvos butę, nukrėsti nuo Lietuviu nesuprantamą lipnumą prie svetimu tautu, uždegti szirdyje broliu nors mažą kibirkszti meilės tėvynės — tai yra musu mieris, tai užduotė »VARPO«. Kada-gi musu mislys liks suprastos, kada »Varpas« taps reikalingu kiekvienam Lietuviui, kada matysime juos suprantanczius savo spėkas ir kelenczius augsztyn galvas — tada pasakysime: Mokestį už darbus jau apturėjome!
-j-g-